Likimo žvaigždės (trilogijos "Žvaigždžių sergėtojai" 1-oji knyga)

"Likimo žvaigždės" - pirmoji trilogijos "Žvaigždžių sergėtojai" knyga. The New York Times bestselerių autorės Noros Roberts „Žvaigždžių sergėtojų“ trilogija apie tris poras, kurios susitinka, kad pasitelkusios laikui nepavaldžią meilę, įmintų neatmenamų laikų paslaptį. Dailininkė Saša Rigs gyvena atsiskyrusi, persekiojama košmariškų sapnų ir vizijų, kuriose regėtus vaizdus ji perkelia į savo įspūdingus paveikslus. Šios vizijos dailininkę nuvilioja į nuostabiąją Korfu salą Graikijoje. Ten ji sutinka penkis bendražygius - burtininką, mokslininkę, keliautoją, kovotoją ir romantikę. Visi čia susitelkė įvykdyti misiją - surasti tris Mėnulio deivių sukurtas žvaigždes. Saša - aiškiaregė, komandos šerdis, ji stengiasi išlaikyti bendražygių grupę vieningą, o Branas Kiljanas - neįtikėtinų magiškų galių turintis vyras, Sašai padeda - ją palaiko, skatina ir tiki ja. Saša ir Branas - du iš šešių komandos, kuri turi giliai jūroje surasti Ugnies žvaigždę. Tačiau tamsiosios jėgos nesnaudžia - Ugnies žvaigždę surasti pasiryžusios komandos narių pasitikėjimui, vienybei bei meilei tenka vis nauji išbandymai. Iš anglų kalbos vertė Rasa Stašytė IŠTRAUKA KADAISE SENIAI SENIAI, TOLI TOLI TRYS DEIVĖS SUSITIKO švęsti naujos karalienės karūnavimo. Daugybė svečių keliavo žeme ir dangumi, laiku ir erdve, kad naujajai karalienei paklotų po kojų aukso ir papuošalų, prabangaus šilko ir brangiųjų akmenų. Tačiau trys deivės norėjo įteikti ką nors gerokai įspūdingesnio. Ketino padovanoti sparnuotąjį žirgą, bet išgirdo, kad vienas iš svečių naujajai karalienei tokį jau atskraidino. Tada deivės svarstė karalienę apdovanoti neprilygstamu grožiu, protu ar begaliniu gerumu. Nemirtingumo siūlyti negalėjo, nes iš tų, kurie jau buvo gavę tokią dovaną, žinojo, kad nemirtingumas - ne vien tik palaima, bet ir baisus prakeiksmas. Tačiau nemirtinga dovana būti galėjo. - Dovana amžinai tespindės karalienei, - ištarė Seleną, stovėdama tarp dviejų savo draugių, artimų lyg seserys, ant baltutėlio tarsi deimantai smėlio, prie mėlynos it rašalas jūros kranto, atgręžusi veidą į naktinį dangų, žvelgdama į juo sklendžiantį Mėnulį. - Esame Mėnulio deivės, - pridūrė Luna, - tačiau negalime atiduoti to, ką mums lemta garbinti. - Tada įteiksime žvaigždes, - Acheloja pakėlė ranką, atgręžė! į dangų delną, užsimerkė ir sulenkė pirštus. Šypsodamasi atsimerkė. Ant jos delno tarsi brangakmenis spindėjo Ledo žvaigždė. - Skaisčiajai Aiglei skirsime žvaigždes. - Taip, žvaigždes, - Seleną taip pat ištiesė ranką ir ant jos delno įsižiebė Ugnies žvaigždė. - Švytinčiajai Aiglei dovanosime žvaigždes. Ant Lunos delno sužibo Vandens žvaigždė. - Spindinčiajai Aiglei - žvaigždės. - Bet to dar negana, - Seleną ėmė ir apvertė delne liepsnojančią Ugnies žvaigždę. - Reikia ko nors palinkėti, - Luna žengė prie jūros, vėsus vanduo ėmė bučiuoti jos pėdas. - Padovanokime karalienei žvaigždes su kiekvienos iš mūsų palinkėjimais. Aš jai linkiu tvirtybės ir vilties. - Aštraus proto ir smalsumo, - Seleną aukštyn iškėlė savo Lgnies žvaigždę. - Nerimastingos dvasios ir nuotykių troškimo, - Acheloja iškėlė abi rankas - ant vienos rankos delno spindėjo žvaigždė, o kita ranka ji rodė mėnulį. - Lai šviečia šios žvaigždės, kol pasauliai gyvuos. - Lai šitos žvaigždės amžinai spindi karalienės garbei, o jų šviesa tedžiaugiasi visi, - pridūrė Seleną, ir Ugnies žvaigždė pradėjo kilti į dangų, įkandin nukeliavo Ledo ir Vandens žvaigždės. Žvaigždės kilo aukštyn traukiamos mėnulio ir jo baltos šaltos jėgos, sukinėjosi skleisdamos savo šviesą virš žemės ir jūros. Tuo metu tamsus šešėlis, tyli gyvatė šmėstelėjo po dangun kylančiomis žvaigždėmis. Nereza - šviesą temdantis šešėlis šliaužė smėliu jūros link. - Jūs nepakvietėte manęs, mano seserys. Tu nesi mūsų sesuo, - Acheloja atsisuko į ją, atsigręžė ir jai iš šonų  stovinčios Luna su Seleną. - Mes esame šviesa, o tu - tamsa. - Be tamsos nebūtų šviesos, - Nerezos lūpas iškreipė vypsnys o akys liepsnojo pykčiu, jose skleidėsi pamišėliško pykčio žiedai . - Kai mėnulis dyla, tamsa jį valgo. Kąsnis po kąsnio. - Šviesa viršesnė už tamsą, - Luna mostelėjo ranka į aukštyn Irylančias žvaigždes, paskui save paliekančias spalvotus šleifus. - O nuo šiol šviesos bus dar daugiau. - Jūs kaip kokios elgetos pataikaujate karalienei, kuri tėra tik bejėgė, kvaila mergiotė. Mes pačios turėtume būti valdovės. Tai mums derėtų valdyti visus pasaulius. - Mes tik sergėtojos, - priminė jai Seleną. - Stebėtojos, ne valdovės. - Esame deivės, Mums priklauso ir šis, ir visi kiti pasauliai. Tik pagalvokite, kiek galėtume nuveikti suvienijusios savo galias. Visi mus garbintų, o mes amžinai būtume jaunos ir gražios. - Netrokštame valdyti mirtingųjų, nemirtingųjų ir pusiau įnirtingųjų. Tokios galios lemtų tik kraujo praliejimą, karus ir mirtį, - paprieštaravo Acheloja. - Trokšti amžinybės reikštų atsisakyti gyvenimo ciklo grožio ir stebuklo. Ji pakėlė veidą aukštyn, kai jų dangun paleistos žvaigždės ryškiau sužibo. - Mirtis - gyvenimo ciklo dalis. Stebėsime, kaip naujoji karalienė gyvena ir galiausiai miršta, kaip kad stebėjome prieš ją gyvenusią. - Ši karalienė gyvens septyniskart šimtą metų. Pati tai regėjau. O kol ji gyvens, - tęsė Seleną, - pasaulyje bus taika. - Taika, - paniekinamai sušvokštė Nereza. - Taika - tai tik nuobodi ramybės pertraukėlė tamsos gniaužtuose. - Grįžk į savo niūrius šešėlius, Nereza, - pasakė Luna, nerūpestingai numodama ranka. - Ši naktis skirta džiaugsmui, šviesai, šventei. o ne tavo ambicijoms ir nedoriems troškimams tenkinti.